Ašaros
tyliai klapsi žemyn, viską prisiminus. Taip tu visada liksi 'mano mažasis
padauža', aš visada būsiu 'tavo braškė'. Visada.

Aš netikiu kad tai tikra, netikiu, kad tai baigėsi, netikiu,
kad tu tai galėjai padaryti, netikiu, kad padarei... Tu man tiek davei, kad
netikiu, jog ši pabaiga yra tikra. Netikiu, kad MES išėjom, kad jau likome tik
TU ir AŠ. Kad nebėra MŪSŲ, kad viskas išnyko, baigėsi.

Mes tiek visko turėjom. Aš taip mylėjau. Tikrai, nuoširdžiai,
nesumeluotai, iš visos savo širdies. Iki galo. Iki pat pabaigos. Net ir dabar
kai norėčiau tavęs nekęsti iš visos savo širdies, aš tave myliu, nes tu man
tiek davei, tu...

Buvai man viskuo. Viskuo kuo žmogus gali būti žmogui. Buvai
mano draugu, broliu, tėčiu, mokytoju, vaikinu. Buvai TOBULU man. Gal būt aš tau
niekada tokia nebuvau.

Ar gali būti, kad gyvenime daugiau tokio žmogaus
nebesutiksiu. Nebeturėsiu tokio, kuriame man patiko viskas pradedant jo
šypsena, baigiant jo suskirdusiais pirštais. Jis tikrai buvo TAS. Aš žinau, kad
buvo, nes kaip draugė sakydavo 'niekada dar nemačiau tavęs tokios laimingos'. Aš
buvau tokia. Visu šimtu procentų...

Mūsų vakarai, dienos, akimirkos. Jos buvo tik MŪSŲ.
Nesidalinom jų su niekuo. Niekam jų neatidavėm. Ir tomis akimirkomis mylėjau
tave iki pirštų galiukų ir niekada nepagalvojau, kad gali būti kitaip. Nes
viskas buvo nuostabu. Nes 'kito tokio niekada neturėsiu'. Tu mokėjai manimi
rūpintis, mokėjai prajuokinti, buvai stimulas gyventi toliau... O dabar, dabar...
Dabar viską pjauna per pusę. Lyg šimtai milijonų peilių būtų susmigę ten. Širdin.
Again...

Aš jau dabar pasiilgau tiek daug dalykų. Tiek visko
pradedant tavo kvepalais, baigiant tavo nuostabiais apkabinimais ir
bučiniais... Aš tiek visko išmokau. Buvai mano mokytojas. Išmokei tiek daug
gyvenimiškų dalykų, už kuriuos tik tau, tau vieninteliam turiu būti dėkinga. Už
tai, kad išmokei mane šypsotis, kad išmokei pozityviai žiūrėti į gyvenimą, kad
niekada niekada neleidai sustoti, kad visada liepei eiti link savo tikslo, kad
išmokei mane mylėti aplinkinius, kad išmokei mane avėti tik baltas kojines ir
kad išmokei mane mylėti. Nes tokios meilės aš niekada, niekada nebuvau patyrus.
Gal todėl, kad visada maniau, jog mylėjau visus iki tavęs, bet pasirodo ne...

Tu buvai tas pirmasis. Nors ir ne tiek kiek tikėjausi, nors
labai netikėtai, bet buvai. Tikras, nesuvaidintas. Tokį aš tave pažinau. Ir
tiek visko norisi papasakoti, bet taip pat, viską norisi pasilikti sau, kad tai
neišnyktų, kad tai pasiliktų pas mane širdyje ir niekada neišeitų. Nes aš
nenoriu, kad tai išeitų. Nes Romas man buvo stimulas viskam. Jis buvo tas
žmogus, kuriam aš turiu būti dėkinga už begalę dalykų: už arbatą jo namuose, už
jo bučinius, už šypseną, už visus tuos vakarus, kuriuos mes praleidom šalia
vienas kito, už tai, kad leidai man mylėti, ir visada leidai būti tokiai kokia
aš esu.

O labiausia pasiilgsiu jo apkabinimų. Nes turbūt geresnių
apkabinimų nesu jautusi gyvenime. Tai būdavo taip nepaprasta neapsakoma, nes
jausdavaisi jo glėbyje, jog niekas nebeegzistuoja, kad pranyksta viskas, kad
ankščiau trikdė ar glumino, nes jo glėbys buvo geriausias.

Jis žinojo ko aš bijau, ko man labiausia reikia, žinojo kaip
mane išklausti, kaip su manim kalbėtis, kaip mane bučiuoti, kaip apkabinti... Jis
viską žinojo... Iki paskutinės mano kūno ląstelės suprasdavo, ko man reikia. Jis
buvo man viskas, kai aš neturėjau nieko.

Svarstau kiek aš jam reiškiau jo gyvenime. Kas aš jam buvau.
Nežinau, aš to niekada neklausiau. bet žinau, jis mane mylėjo labiau už viską,
jis pats tą sakė neklaustas. mylėjo.

Aš niekada neiieškojau jo minusų. Jis man tokių neturėjo.
Jis tikrai buvo TOBULAS. Jis buvo toks kokio man galėtų pavydėti bet kuri. Nes
niekas neturės jo tokio, kokį turėjau aš. Niekas niekada neturės to, ką aš
patyriau būdama su juo. Ir aš niekada to nesigailėsiu. Nes jis mane išmokė
dviejų pačių svarbiausių dalykų 'mylėt ir gyvent'.

Ir aš žinau, kad dar daug vakarų aš lauksiu kol jis man
parašys: 'Išeik'. Ir visada atsiminsiu kaip aš drebanti, nekantraudama, tavęs
išsiilgusi eisiu iki tavo mašinos, ir į ją įsėdus vėl pasijusiu iki galo sava. Aš
visada tavęs lauksiu savo namuose, visada lauksiu kada prisnigs, visada norėsiu
pasimaudyti su tavimi sniege.

Ir dabar kai sėdžiu čia pasižiūriu į bet kurį kampą ir viskas
taip primena jį. Visos dainos, smilkalai, kvapai, net ir mano megztinis, kuris
dar tebekvepia tavo apkabinimais...

Ir aš žinau, kad jis neišeis iš mano širdies taip kaip aš
norėčiau, nes jis tikrai yra TAS. Jis visada bus TAS. Mano pirmasis kurį aš tobulai
mylėjau. Iki galo ir nė minutės tuo neabejodama. Mylėjau todėl, kad tu mėgai
daug dalykų, kurie patiko ir man, tokie kaip mandarinai, guminukai, cinamonas,
tas nesveikas mcdonaldo maistas, jogurtas, ledai, kinder'iai... Bet svarbiausia
mylėjau tave todėl, kad nieko niekada nuo manęs neslėpdavai, kad visada viską
sakei tiesiai...Mylėjau todėl, kad buvai. Myliu todėl, kad esi.

Ir aš žinau, kad dar ilgai negalėsiu užmigti be tavo
'labanakt', be tavo vakarinio bučinio. Žinau, kad atsigulusi ilgai ilgai galvosiu
apie tai kokia aš buvau laiminga, ir apie tai, kad nė vieną akimirką tuo
nesuabejojau. Kad tokia tikrai buvau. Tik tavo dėka. Tik todėl, kad tu buvai.
dėl tavęs aš sugebėjau šitiek laiko nepalūžti.

Ir dabar ryte pabudusi nebežinosiu kam parašyti... nežinosiu
kaip viską reikia ištverti, kaip reikia viską vėl sudėlioti atgal, nes tas
žmogus man buvo svarbiausias.

Ir neleiskit man niekada pagalvoti, kad aš jo nemylėjau. Aš
jį mylėjau. Tikrai,
nuoširdžiai ilgai mylėjau ir mylėsiu. Jį. Savo žmogų.

Ką darytum, jei žinotum, kad kitą dieną mirsi? - Ką? Hm. Turbūt, sutikčiau aušrą. Tai būtų lyg naujojo gyvenimo aliuzija. - Bet tu užmigtum jos belaukdamas. - Žinau, todėl tai pats saugiausias variantas įgyvendinti svajones : mirti, belaukiant jų išsipildymo. - Įdomiai. - O ką darytum tu? - Paprašyčiau , kad JI prieš užmiegant, kad man paglostytų galvą ir pasikalbėtų su manim apie orą, serialus ir aukštas kainas. O tada - užmigčiau ir nieko nepajusčiau. - Ir tau patiktų, kad paskutinis dalykas, kurį galėjai jausti, buvo ...? - Jos rankos.

Neik priešais mane- aš Tavęs neseksiu. Neik už manęs - aš Tau kelio nerodysiu. Tiesiog eik šalia manęs ir būk mano draugas.

Nesigilink . Man nesvarbu kas Jus , kaip Jums sekasi, kuo Jus vardu, aš neieškau draugų.. Jūsų vardai pasaulyje per mažai sveria, kad kreipčiau į juos dėmesį.

Sakei užmiršai, bet ir VĖL susapnuoji..

Kai žmogus tave meta, tu ne tik jo ilgiesi, ne tik sugriūva jūsų drauge kurtas pasaulis, ne tik viskas jį primena: blogiausia yra amžinai persekiojanti mintis, kad mylimas žmogus tave nuodugniai išbandė, nusivylė ir galiausiai uždėjo antspaudą ,,ATMESTA"

Pasakiau jam,kad noriu Jo,kad noriu būti su Juo.Ir viskas buvo tobula nes Jis irgi to norėjo.Viskas buvo suplanuota mes seniai to laukėm bet visada kažkas trukdė,kas nors įvykdavo.Šį kart neišimtis...
Man ištarus tuos žodžius dėl kuriu ilgau laužiausi,Tu man te atsakiai jog Tau reikia laiko.Po velnių visą tą laika mes to laukėm.Žaidėm LOVE GAMES abu.Laukėm kada aš norėsiu.O kai aš noriu Tu negali?
Aš sakiau,kad lauksiu(damn,tai ne aš)
Bet praėjus šiek tiek laiko jau nebegaliu,tad iki lover.

Tu atidavei viską, kad galėtum turėti savo suknistą laivę. Dabar nežinai, kur ją dėti

P.s.Buvusi vaikina mečiau nežinia už ką prieš kelis mėnesius tiesa sakant apie ji senai negalvoju ir man jis net neįdomus tačiau netyčia Fb pamaciau jo nuotrauką su kita pana kuri sėdi jam ant kelių tuomet iskilo daug klausimų ar tai ta kurią paliko dėl manęs? ar jie draugauja? ar jis pamiršo mane? Na žinau kad jis man
nepatinka ,bet jaučiu lyg ta pana gautu tai kas priklauso man .

Kalę turi drąsos man žiūrėt į akis,o aš turiu drąsos ant tavęs varyt tau girdint.Tampi pajuokų objektu.Tu man niekas,tik eilinė šalava.Nežinai ant ko pakliuvai,mažyt.Daugiau tau neatleisiu,gali pamiršt, kad šaukdavom "mes" liko tik aš ir tu.Mano prisiminimai su tavim išsirtynė,tu man niekas.
Šiandien blogai? Nesijaudink rytoj bus dar blogiau.

Visi klystam. Vieni rečiau,kiti visą laiką.

Pagaliau vėl suartėjom,nebegioji nuo mano žvilgsnio pajutau vėl Tavo akių šiltą žvilgsnį ,Tavo šypsena vėl skirta man,atrodo viskas kaip buvę tik aš jau kito,ne Tavo.
Kartais tyliai prašau,laukiu ir tikiuosi,kad gal būsi mano. Nors žinau jog tai neįmanoma nes mus skiria tos nelemtos 10000000 priežasčių.
Šiandien mėgavausi kiekvienu žodžiu kurį pasakydavai,kiekvienu juoku ar tai ,kad pagaliau pasisveikinai su manim.Pagaliau prisiminiai.Daaaug bendrų planų turim.Tikiuosi likimas mūsų nepamirš.Ir manęs

Blogiausias būdas ilgėtis žmogaus būti šalia ir žinot,kad jis niekada nebus Tavo.

Taip aš gera mergaitė. Aš niekada nepasakysiu Tau kaip Tavęs nekenčiu. Aš niekada neverksiu prie kitų,kad ir kokia nelaiminga jausčiausi -aš šypsosiuos,iš paskutinių jėgų.Aš nedarysiu gėdos,būsiu pastovi.Bet manęs vistiek nepažinosi.Aš neišleisiu nė garso nepasitenkinimo,nė lašo susidomėjimo,tiesiog stovėsiu kaip statula nejausdama bėgančio gyvenimo.Aš esu gera mergaitė.

Gera mergaite niekada neiškels tau scenos.Ji nesisvaidys priekaištais.Nepyks.Ir nesikeiks.Ji nerukys.Nesišlaistys naktimis.Niekada neveluos ateiti.Ir patiks tavo tėvams.Ji niekada nesuteiks tau skausmo,ir niekada nesuteiks tau laimės.

Ironiška.Vos pajutus,kad Tave prarandu darau viską,kad Tave išsaugočiau ir visiškai pamirštu Jį,bet vos sutvarkau viską tarp mūsų vėl imu žvilgčiot į Jį.Būnu ten kur jis,galvoju apie jo šypsena,žydras akis.

Lyg negalėčiau be dramų.Bet aš jų nekenčiu ,jų nenoriu.Noriu ramybės.Dabar noriu Jo.

Mažuti nenoriu būti draugais .

Aš Jam:
Tu tiktai leisk
Vesti tave mūsų meilės keliu.
Atleisk man
Jei noriu per daug, bet kitaip negaliu.
Leisk man
Būti šalia,
Atleisk man,
Jei esu per arti.

Aš kitam:
Nusprendžiau būti kartu, nors ir meilės nėra,
Būti gera, paprasta ir miela.
O tu tikėjais kažko ir turėjai vilties,
Sakei visą amžinybę lauksi, jeigu reikės.
Tai sustabdė mane, aš pasimetus visa.
Ar tu jauti, ar tu žinai?

Vėl suteikei vilties,gal jau baigsi?